(1902 03 29 – 1975 10 26)

Leonas Kuodzius

Lietuvos pedagogas, poetas, kalbininkas, spaudos darbuotojas Leonas Kuodys gimė Ramygalos miestelyje. Laisvai samdomo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo karjerą pradėjo 1926 m. Alytaus ir tęsė Panevėžio, Klaipėdos, Kauno, Ukmergės gimnazijose.

Į Linkuvą buvo nublokštas vokiečių okupacijos metais, dirbo mūsų gimnazijoje trejus metus. Atsiminimuose užfiksuota, kad laikėsi išdidžiai ir kiek arogantiškai tiek su mokiniais, tiek su kolegomis. Direktorius B. Bučinskas parašė net skundą Švietimo vadybai dėl mokytojo nepareigingumo. Vis dėlto mokytojo kvietimu gimnazijoje net du kartus lankėsi poetas F. Kirša, savo poeziją skaitė J. Aistis. Pats L. Kuodys beveik nebeįsitraukė į tuometinį krašto literatūrinį kultūrinį gyvenimą, nedalyvavo jokiuose rašytojų ir poetų susibūrimuose, apsiribojo iš esmės gimnazijos klausytojais. Periodinėje spaudoje paskelbė vos kelis patriotinius eilėraščius ir dviejų A. Mickevičiaus sonetų vertimus. Ir tai buvo paskutiniai poeto skelbti spaudoje jam gyvam esant eilėraščiai, nes sovietmečiu jis rašė tik sau.

Po karo grįžo mokytojauti į Panevėžį. Be tiesioginio darbo, ėmė bendradarbiauti su Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos instituto Žodyno redakcija. Rinko žodžius ir juos sistemino, rinko tautosaką ir ją tvarkė. L. Kuodys siekė prisiderinti prie naujos santvarkos reikalavimų, tačiau gyvenimo realijos mokytoją gniuždė, kol pradėjo reikštis sunkios ligos požymiai. Nors ir sunkiai sirgdamas, jis vėl pradėjo kurti eilėraščius, kuriuose nesivaržydamas reiškė savo pasaulėžiūrą: tikėjimą Dievu ir pomirtiniu gyvenimu. Po mirties jo gyvenimo draugė išleido pirmą ir vienintelį eilėraščių rinkinį „Pro žydinčius langus“(1994). Čia išspausdintas ir  L. Kuodžio eilėraštis „Išvežta mergaitė“, tapęs populiaria liaudies daina apie nelinksmą būsimos marčios ateitį nesvetinguose anytos namuose „Burkuoja balandžiai po langu...“ Šią graudžią dainą ypač pamėgo lietuviai tremtiniai, išblaškyti Sovietų Sąjungos gulaguose.

Muziejaus vadovė