(1912 04 12 - 1979 04 07)
Dailininkas, pedagogas Alfonsas Motiejūnas gimė Ruponių kaime. Jo tėvas Juozas Motiejūnas buvo mažažemis valstietis, amatininkas mūrininkas, statęs namus ne tik tvirtai, bet ir „kad gražu būtų“. Matyt, potraukį menui paveldėjo ir sūnus, vaikystėje piešdavęs ant klėtelės, ant tvarto durų...
Linkuvos gimnazijos auklėtinis turėjo padirbėti pardavėju, kad sutaupytų pinigų ir galėtų mokytis Kauno meno mokykloje, į kurią stoti paskatina ten jau mokęsis linkuvietis Jonas Vilutis. 1938 m. A. Motiejūnas studijas tęsia Vilniaus dailės akademijoje, kurią baigia 1941 m. Jo mokytojai buvo garsūs to meto dailininkai J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas, A. Galdikas... Didelės, spalvingos studijų metų drobės dingsta karo metu, o jaunas dailininkas priverstas grįžti į tėviškę. Įsidarbina Linkuvos gimnazijoje piešimo mokytoju. Atsiminimuose užfiksuota, kad tada dar mokinei Stasei Lovčikaitei jis pranašavo dailininkės karjerą. Šiuo neramiu metu A. Motiejūnas beveik netapė ir tik 1945 m. pradėjo intensyvų kūrybinį darbą, ėmė dalyvauti parodose, dirbo Vilniaus dramos teatre dailininku. 1948 m. priimamas į Dailininkų sąjungą, dėsto Vilniaus dailės institute, o 1952 m. perina dirbti į „Dailės“ kombinatą.
Pagrindinė A. Motiejūno kūrybinio palikimo dalis – peizažai. Temperamentinga, ekspresyvia tapybos kalba jis pasakoja apie gimtojo krašto grožį: daugybė pavasario, vasaros, rudens ir žiemos motyvais nutapytų paveikslų! Ištisą metų ciklą, kuriame emocionaliai perteiktos skirtingos nuotaikos, sudaro peizažai iš Vilniaus apylinkių, o kur dar pajūrio vaizdai: Klaipėda, Palanga, Nida, Šventoji, ramūs Drevernos peizažai...
A. Motiejūnas buvo ir prityręs portreto meistras. Nutapyta autoportretų, tėvo, motinos, dėdės ir tetos A. Mitės ir B. Mitienės – Motiejūnaitės, daugybės darbininkų, žemdirbių, jūreivių, kultūros veikėjų, vyrų ir moterų portretų. Būdamas tikras peizažo meistras, dažnai tapė portretą peizažo fone, tarsi norėdamas pabrėžti žmogaus ryšį su gamta.
Tapytojas paliko ir nemažai išraiškingų, įdomaus kolorito natiurmortų, kur autorius atvirai žavisi spalvomis. Čia daug baltos, geltonos, mėlynos spalvų, ryški kontūro linija. Visada sodri ir spalvinga buvo dailininko paletė, veržlus jo potėpis, jis buvo pilnas kūrybinių sumanymų, energijos, gyvenimo džiaugsmo. Deja, netikėta mirtis ištiko dailininką Alfonsą Motiejūną pačiame kūrybinių jėgų brandume.
Aldona Ašmonavičienė
