Senųjų Lietuvos gimnazijų tradicija – absolventų vaidinimais – Linkuvos gimnazija garsėja iki šiol: kasmet abiturientai mokyklos ir miestelio bendruomenei padovanoja savo spektaklį. Tradicija įpareigoja dirbti susitelkus, kūrybingai, ieškoti naujovių, todėl kiekvienai laidai jų spektaklis pats geriausias ir gražiausias, prisiminimai patys maloniausi! O tradicija išaugo kartu su lietuviško teatro augimu – lietuviškais vakarais. Simboliška, kad ir Linkuvoje pirmojo Lietuvių vakaro, įvykusio 1910 m. liepos 25 d. vadinamoje Valakų daržinėje, metu buvo pastatyta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ ( pirmasis lietuviškas spektaklis 1899 m. Palangoje!). Linkuviai garsėjo savo vaidintojais, ypač 1915 m. įsteigus lietuvišką mokyklą, kurios išlaikymui reikėjo pinigų. Daugiausiai lėšų tam reikalui surinkdavo per vakarėlius su vaidinimais, koncertais, paskaitomis ar kitomis pramogomis „Vyturio“ draugija. Vėliau įvairios katalikiškos organizacijos Linkuvoje taip pat statė vaidinimus.
Spektaklis visada buvo didelė tradicinė šventė gimnazijoje. Iš pradžių ji buvo švenčiama Trijų Karalių dieną, sausio šeštąją, kai baigiantys gimnaziją aštuntokai rengdavo vakarą su spektakliu. Vėliau ji nusikėlė į pirmą vasario šeštadienį, kai iš aukštųjų mokyklų atostogų grįždavo studentai tradicinio vakaro „Mes vėl drauge“ metu susitikti gimnazijoje su draugais, mokytojais, papasakoti apie save, pažiūrėti tradicinį vaidinimą. Taigi toks mūsų tradicinis ir dabar, tik gaila, kad vyksta nebe gimnazijoje, todėl ir šiltų susitikimų galbūt mažiau.
Rampos šviesą mokyklos scenoje išvydo daugybė spektaklių! Tai ir pasaulinė (Moljeras, Getė, Šileris, Čechovas, Gogolis...), ir lietuvių klasika: K. Binkio „Atžalynas“ statytas net šešis kartus! S. Kymantaitės – Čiurlionienės „Pinigėliai“, Žemaitės „Trys mylimos“, daugybė K. Sajos pjesių, K. Borutos, P. Vaičiūno ir kitų autorių kūriniai. Gimnazijos šimtmečiui 2018 m. vėl buvo pastatyta „Amerika pirtyje“, o kiek laidų vaidino pasakas: „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ , „Sniego karalienė“, „Raudonkepuraitė“, „Pelenė“, „Aukso obuolys“ ir kt. Scenoje atgijo populiarusis Kuršiukas, Robinas Hudas, senis Chotabyčius...
Spektaklius dažniausiai statydavo klasės su savo auklėtojomis, bet laikas nuo laiko atsirasdavo ir režisierių, kurie mėgavosi šiuo darbu, turėjo tam pašaukimą. Net keturiolika spektaklių režisavo mokytoja Irena Liutkevičiūtė. Ji ne tik kūrė jiems ir scenografiją, bet pati parašydavo tekstą, scenarijų, pavyzdžiui poezijos spektakliui „O Linkuva, mano mieliausia“, komedijai „Šių dienų Pelenė, arba importinė kurpaitė“, „Pasaka – ne pasaka“. Savos kūrybos ir 64 laidos vaidinimas „Po 113 metų“, kuriam tekstą parašė mokytoja S. Lovčikaitė. Ji, kaip ir šviesios atminties režisierė Onutė Buitvydienė, mokytoja Regina Ūkelytė – Leščinskienė, pastatė po šešis spektaklius. Pastaroji pakvietė A. Rūko pjesėje „Svajonių šalis“ vaidinti kartu su buvusiais savo mokinukais, 79 laidos abiturientais, ir pradinių klasių mokytoją Virginiją Sidorovą, kuri vėliau pati net aštuonerius metus režisavo tradicinius vaidinimus. Šiemet jau ketvirtą kartą abiturientams talkina mokytoja Joana Gelžinienė, pastačiusi spektaklį pagal J. Švarco pjesę „Šešėlis“, kuris Linkuvos kultūros centre bus rodomas šią savaitę. Kviečiame – tai jubiliejinės, šimtosios laidos spektaklis!
Gimnazijos muziejaus vadovė A. Ašmonavičienė
