Rugsėjo 23 –ąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Šiemet tai 80 –osios Holokausto pradžios šalyje metinės, nes 1943 m. rugsėjo 23 d. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Kaip ir kasmet, linkuviai pagerbs žuvusių žydų atminimą.
Dar pavasarį Linkuvos gimnazijos muziejus pasipildė vienintelio likusio gyvo Linkuvos žydo Šaul (Saulas, Saulius) Giršo (1899 – 1965) prisiminimais „Miestelis Linkuva“, kuriuos kultūrininkei Izoldai Gaigalaitei – Žagrakalienei perdavė jo anūkas Eliezer Girsh (Eli‘as Giršas). Atsiminimai buvo išspausdinti gegužės 27 d., birželio 10 d. ir birželio 27 d. „Šiaulių krašto“ numeriuose su įžanginiu ponios Izoldos straipsniu ir vyr. redaktoriaus Vlado Vertelio komentarais.
Atsiminimuose Š. Giršas rašo apie Linkuvą: „ Sunku apie tai kalbėti, bet aš noriu pasisakyti. Atvyksite į vietą, kur gyveno 95 žydų šeimos, apie 400 žmonių. Tikrai žinote, kad visi tie žmonės pateko į fašistinių žvėrių rankas ir visi krito į duobes. Daugelis tų duobių iškastos rankomis tų, kurie pateko į šią baisią mirtį.[...] Rašau tik apie savo vietą. Tokių mažų miestelių Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, kur tekėjo kraujo upės, yra begalė.[... ]Stebuklingai išgyvenau – galbūt norėdamas papasakoti šį kruviną epą, trukusį nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 5 d. Linkuvoje girdėjau istorijas apie žmogžudystes ir apiplėšimus, įvykdytus vietinių fašistų, vadovaujant vokiečių žudikams.[...] Išgyventi tokį ilgą etapą ir likti gyvam buvo beveik neįmanoma: treji metai gete, metai Vokietijos koncentracijos stovykloje...“
Prisiminimuose detaliai aprašyta, kaip prasidėjo masinis žydų areštas, kas buvo pirmosios aukos, kaip buvo tyčiojamasi iš suimtųjų, kur jie buvo varomi, kaip su jais, ypač su moterimis ir vaikais, buvo elgiamasi, kokios vyko egzekucijos, kaip iš pradžių lietuviai stengėsi padėti, o aplinkui zujantys girti ginkluoti vyrai buvo pažįstami valstiečiai iš turtingųjų, minimos kai kurios pavardės. Dalis suimtųjų žydų (125 žmonės) keturiais sunkvežimiais buvo išvežti į Šiaulius. Visi sargybiniai, lydėję į Šiaulius, buvo vokiečiai.
Išgyvenęs Šiaulių kalėjimo ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklos siaubus, Š. Giršas grįžo į Lietuvą, lankėsi ir Linkuvoje, kaip rašo – „savo vietoje“, aplankė kapus, nekaltų aukų kapus. Jo žmona Mihal (Mihla) ir devynerių metų dukrelė Šulamit 1941m. rugpjūčio 4 d. buvo sušaudytos Atkočiūnų miškelyje, o vyresnysis sūnus Eliezier (Leizeris) (1922 – 1942)sušaudytas miške prie Šiaulių aerodromo su kitais Šiaulių kalėjimo kaliniais . Giršų šeima buvo pasiturinti, prieš karą gyveno Dariaus ir Girėno gatvėje, name Nr. 5. Šaul Giršas, kaip javų pirklys, pažinojo visus stambesnius Linkuvos parapijos ūkininkus. Linkuvos neužmiršo ir jo anūkas Eli‘as Giršas, išsaugojęs senelio atsiminimus, atvežęs į Linkuvą ir du savo sūnus, kurie taip pat save laiko litvakais.
Muziejaus vadovė A. Ašmonavičienė
