Gimnazijos muziejuje yra dailininkės Margaritos Jasilionytės dar 1992 m. rašytas straipsnis „Apie marą ir karavykų kryžius“. Taip pat ji yra sukūrusi ekslibrius mūsų mokyklos bibliotekai, mokytojai S. Lovčikaitei.
Taigi šįkart apie kryžius. Senas tradicijas Lietuvoje turi jų statymas. Neatsitiktinai 2001 m. kryždirbystė – lietuvių liaudies meno šaka – dėl savo gyvybingumo, meninės brandos ir ypatingos vietos žmonių gyvenime yra įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Šalia įvairių kryžių, koplytstulpių bei koplytėlių ir karavykų kryžiai, reikia manyti, nebuvo reti – ne veltui Lietuva praminta kryžių žeme. Šie kryžiai – pergalės vilties ženklas – pavadinimą gavo nuo Ispanijos miesto Karavakos ir buvo statomi įvairių Europą kamavusių užkrečiamų ligų protrūkių, epidemijų, maro metu. Tai kryžius su dviem nevienodo ilgio skersiniais, kurių viršutinis - trumpesnis, o apatinis ilgesnis. Jo kryžmose ir kamiene išdėliota aštuoniolika raidžių, o tarp jų – septyni kryželiai. Tos raidės – tai specialios maldelės žodžių pirmosios raidės. Įdomu, kad galbūt minėtos maldelės vertimas į lietuvių kalbą 1991 m. vasarą užrašytas mūsų rajono Meldinių kaime iš Onos Vasiliauskienės (gim.1899 m.):
Kryžius – mūsų gyvenimas,
Kryžius – tikras išganymas,
Kryžius su mūs gyvena,
Kryžiui garbė amžina,
Kryžius dangų atrakina.
Pateikėja buvo maldelę išmokusi iš savo močiutės ir prisiminė, kad kalbėdavo ją nuo įvairių ligų, vėtrų, audrų.
Grafikė M. Jasilionytė yra nufotografavusi karavykų kryžių Stačiūnuose 1990 m., o 2018 m. minint kaimo 350 metų jubiliejų stačiūniečiai bažnyčios altoriuje pastatė naują karavykų kryžių. Tokių kryžių rajone dar stovi Paliečiuose, Noršoniuose
Gimnazijos muziejininkė