Susitikt tave norėčiau vėlei

Ties gimtaisiais Apaščios krantais...

Pėdsakus surast pakrantės smėly,

Kur abu klajojome kadais.

Daina tapęs šis Vaidoto Spudo eilėraštis buvo lemtingas: išgarsino jauną poetą, jis tapo žinomas savo laikmečio autorius. Ranka perrašyti jo eilėraščių posmai keliavo iš rankų į rankas tarp gimnazisčių, studenčių, nes pirmoji jo poezijos knygelė išėjo jau po mirties. Laikas bėga, užmiršimo dulkės nusėda knygų viršelius. Jaunesnieji skaitytojai nebežino jų autorių nei kūrinių, bet šis eilėraštis dainos sparnais pagarsino ir įamžino poetą Vaidotą Spudą, buvusį mūsų mokyklos mokytoją, atgulusį Linkuvos kalnelyje.

Šiemet šalia palaidota ir buvusi poeto žmona Adėlė Spudienė – Nikontienė. Jos marti pakruojietė lituanistė Gražina Spudienė perdavė Linkuvos gimnazijos muziejui poeto archyvą: rankraščius, laiškus, asmens dokumentus, studijų užrašus, knygą su poeto autografu, nuotraukas, knygos „ Aš mėlyna jauna pušis“ maketą, įvairius straipsnius apie poetą ir kt. Nuoširdžiai  dėkojame už šią neįkainojamą dovaną. Plačiau apie tai rasite  E. Stanevičienės   parengtoje medžiagoje adresu Vaidotas Spudas – Enciklopedija Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Muziejininkė A. Ašmonavičienė

„Būk kuo tik nori, tik ne apsamanojusiu akmeniu prie gyvenimo vieškelio. (“J. Kundrotas „Gimtosios žemės šviesa“)

Tai gimnazijos muziejuje esanti MOKYTOJOS išsirašyta citata. Manau, ji puikiai atspindi jos asmenybę ir nueitą kelią.

Gegužės 18 d. sukanka devyniasdešimt penkeri metai, kai 1927 m. Panevėžio raj. Gitėnų kaime gimė ilgametė mūsų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, mokyklos muziejaus vadovė, Lietuvos Garbės kraštotyrininkė Felimonija Skrebaitė – Mielienė. Su pagyrimu baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, 1952 m. atvyksta mokytojauti į Linkuvos vidurinę mokyklą. Čia išdirbo 45 metus! Jau nebemokydama lietuvių kalbos, pradinių klasių mokiniams dar dėstė tikybą, taip pat keletą metų dirbo Ūdekų pagrindinėje mokykloje, aktyviai dalyvavo katalikiškos organizacijos „Caritas“ veikloje.

(1902 03 29 – 1975 10 26)

Lietuvos pedagogas, poetas, kalbininkas, spaudos darbuotojas Leonas Kuodys gimė Ramygalos miestelyje. Laisvai samdomo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo karjerą pradėjo 1926 m. Alytaus ir tęsė Panevėžio, Klaipėdos, Kauno, Ukmergės gimnazijose.

Į Linkuvą buvo nublokštas vokiečių okupacijos metais, dirbo mūsų gimnazijoje trejus metus. Atsiminimuose užfiksuota, kad laikėsi išdidžiai ir kiek arogantiškai tiek su mokiniais, tiek su kolegomis. Direktorius B. Bučinskas parašė net skundą Švietimo vadybai dėl mokytojo nepareigingumo. Vis dėlto mokytojo kvietimu gimnazijoje net du kartus lankėsi poetas F. Kirša, savo poeziją skaitė J. Aistis. Pats L. Kuodys beveik nebeįsitraukė į tuometinį krašto literatūrinį kultūrinį gyvenimą, nedalyvavo jokiuose rašytojų ir poetų susibūrimuose, apsiribojo iš esmės gimnazijos klausytojais. Periodinėje spaudoje paskelbė vos kelis patriotinius eilėraščius ir dviejų A. Mickevičiaus sonetų vertimus. Ir tai buvo paskutiniai poeto skelbti spaudoje jam gyvam esant eilėraščiai, nes sovietmečiu jis rašė tik sau.

(1912 04 12 -  1979 04 07)

Dailininkas, pedagogas Alfonsas Motiejūnas gimė Ruponių kaime. Jo tėvas Juozas Motiejūnas buvo mažažemis valstietis, amatininkas mūrininkas, statęs namus ne tik tvirtai, bet ir „kad gražu būtų“. Matyt, potraukį menui paveldėjo ir sūnus, vaikystėje piešdavęs  ant klėtelės, ant tvarto durų...

Linkuvos gimnazijos auklėtinis turėjo padirbėti pardavėju, kad sutaupytų pinigų ir galėtų mokytis Kauno meno mokykloje, į kurią stoti paskatina ten jau mokęsis linkuvietis Jonas Vilutis. 1938 m. A. Motiejūnas studijas tęsia Vilniaus dailės akademijoje, kurią baigia 1941 m. Jo mokytojai buvo garsūs to meto dailininkai J.    Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas, A. Galdikas... Didelės, spalvingos studijų metų drobės dingsta karo metu, o jaunas dailininkas priverstas grįžti į tėviškę. Įsidarbina Linkuvos gimnazijoje piešimo mokytoju. Atsiminimuose užfiksuota, kad tada dar mokinei Stasei Lovčikaitei jis pranašavo dailininkės karjerą. Šiuo neramiu metu A. Motiejūnas beveik netapė ir tik 1945 m. pradėjo intensyvų kūrybinį darbą, ėmė dalyvauti parodose, dirbo Vilniaus dramos teatre dailininku. 1948 m. priimamas į Dailininkų sąjungą, dėsto Vilniaus dailės institute, o 1952 m. perina dirbti į „Dailės“ kombinatą.